Ansamblis sukurtas 1763-1765 m., po gaisro atkuriant bažnyčios interjerą. Tiksliai nenustatyta, kas šių altorių architektas, kas lipdė statulas ir dekoro elementus. Tačiau galima atpažinti J. K. Glaubičiaus vėlyvojo baroko architektūrinės plastikos mokyklą, kurioje taip mėgstamas laužytų ir išgaubtų karnizų motyvas, trūkinėjančių ir susiliejančių linijų ritmas.
Didžiojo altoriaus dviejų tarpsnių retabulas kyla virš masyvios banguoto silueto pakylos. Centre – kiek pastūmėta priekin tradicinio barokinio silueto mensa, papuošta auksuotu rokailio reljefu, virš jos – rokokinių formų auksu tviskantis tabernakulis. Pirmajame retabulo tarpsnyje dominuoja puslankiu stovinčios korintiškojo orderio kolonos, kurių vertikales kartoja prie apsidės sienos prigludusios plokščių piliastrų poros. Prieš kolonas įkomponuotos keturios šventųjų figūros (po dvi figūras tarp trijų kampu sustatytų kolonų): vienas karmelitų vienuolijos steigėjų šv. Albertas su kryžiumi rankoje; su vienuolijos dvasinėmis ištakomis ir pirmaisiais Karmelio kalne gyvenusiais atsiskyrėliais sietas pranašas Elijas; Austrijos basųjų karmelitų prioras, mistikas šv. Jėzaus Marijos Dominykas, laikantis degančią širdį; senosios regulos karmelitams atstovaujantis šv. Angelas kankinys su palmės šaka. Altoriaus pirmojo tarpsnio centre kabo Simono Čechavičiaus (XVIII a. antroji pusė) paveikslas Šv. Teresės širdies pervėrimas.
Antrasis altoriaus tarpsnis pasižymi netikėta architektūros plastika. Piliastrai, viršuje prigludę prie retabulo plokštumos, žemiau, prie tarpsnius skiriančio karnizo visiškai atsiskiria nuo sienos, virsdami laisvai banguojančiomis plokštumomis. Tai originalus, kitose Vilniaus vėlyvojo baroko altorių kompozicijose nepasitaikantis motyvas. Dinamišką altoriaus plastiką užbaigia pertraukto karnizo lankų laikoma glorijos kompozicija, kurios centre – debesų keterų ir angeliukų galvučių apsupta širdis. Ant tų laisvai erdvėje banguojančių, architektūrinę formą tarsi „praradusių” plokštumų remiasi grakščios angelų figūros, tiesiančios rankas į centre kabantį Kanuto Rusecko pirmoje XIX a. pusėje tapytą paveikslą Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Kazimieras. Šv. Kazimiero figūra šio altoriaus ikonografijoje atsirado neatsitiktinai: Lietuvos Globėjas tapo 1734 m. įsteigtos Lietuvos basųjų karmelitų provincijos Globėju.
Didysis šv. Teresės altorius išmoninga vėlyvojo baroko plastika sujungtas su šoniniais Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir šv. Juozapo (kai kur vadinamo ir šv. Kryžiaus Jono) altoriais. Kairiajame altoriuje yra vertingas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas, sukurtas greičiausiai XVIII a. tam pačiam nežinomam XVIII a. tapytojui priskirtinas ir šv. Juozapo altoriuje kabantis Šventosios Šeimos paveikslas. Kairiajame, Švč. Mergelės Marijos, altoriuje įkomponuotos šv. Teresės Avilietės ir šv. Juozapo, o dešiniajame altoriuje – karaliaus Dovydo ir alegorinė Tylos, arba Askezės, skulptūros.
Parengta pagal Katalikų interneto tarnybos tekstus, skirtus Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektui.