Krikščionių piligrimystė
Piligrimystė [maldinga kelionė] simboliškai išreiškia keliaujančio žmogaus homo viator, kuris tik išėjęs iš motinos įsčių per laiką ir erdvę leidžiasi į savo egzistencijos kelią, patirtį; pamatinę Izraelio patirtį kelyje į Pažadėtąją pilnutinės laisvės žemę; Kristaus, kuris nuo Jeruzalės žemės žengia į dangų ir taip atveria kelią pas Tėvą, patirtį; istorijoje nusidriekusią Bažnyčios, žengiančios į dangiškąją Jeruzalę, patirtį; visos žmonijos, žengiančios į viltį ir pilnatvę, patirtį.
Kiekvienas piligrimas turėtų išpažinti: „per Dievo malonę esu žmogus ir krikščionis, savo veiksmais esu didelis nusidėjėlis, susiklosčius aplinkybėms esu piligrimas be pastogės, netgi pačios paprasčiausios, vaikščiojantis iš vietos į vietą. Mano turtas yra maišas ant pečių, truputis duonos džiūvėsių ir Šventasis Raštas, kurį nešiojuosi po marškiniais. Daugiau nieko neturiu” (Anoniminis rusų piligrimas. Pasakojimai, I.).
Dievo žodis ir Eucharistija lydi mus šiame piligrimystės kelyje į dangiškąją Jeruzalę, kurią gyvai ir regimai ženklina šventovės. Kai ją pasieksime, atsivers Karalystės vartai, nusivilksime kelionės drabužius, padėsime lazdą, įžengsime į mūsų galutinius namus ir „visuomet pasiliksime su Viešpačiu” (1 Tes 4, 17). Ten jis bus tarp mūsų „kaip tas, kuris patarnauja” (Lk 22, 27), jis vakarieniaus su mumis, o mes su juo (plg. Apr 3, 20).
Ištakos
Pirmosios žinios apie lietuvius piligrimus ir piligrimystę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) siekia XV a. Į visame pasaulyje garsias piligrimines vietas iš Lietuvos keliaudavo daugiausia tik dvasininkai ir didikai, ir tai retas kuris. Dažniausiai keliauta į Romą, pakeliui užsukant į Loretą. Bene pirmasis piligrimas Šventojoje Žemėje iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – LDK iždininkas Aleksandras Soltanas, 1468 m. aplankęs Jeruzalę. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio piligrimystę į Šventąją Žemę (1582–1584) išgarsino glaustai, bet taikliai ir vaizdingai jo parašyta knygelė „Kelionė į Jeruzalę“, XVI a. pab.–XVII a. pr. itin mėgta skaitytojų. Dauguma Lietuvos katalikų LDK laikais tenkindavosi piligrimystėmis į garsias vietines šventoves, mat kraštas buvo palyginti retai gyvenamas, keliai itin prasti. Skirtingai nei Vakarų Europoje, LDK piligrimai labiau linko lankyti ne kankinių ar šventųjų relikvijas, bet stebuklingais atvaizdais, dažniausiai Švč. Mergelės Marijos paveikslais, garsėjančias vietas. Veikiausiai tai lėmė iš Rytų Bažnyčios atėjusio ikonų kulto įtaka ir vis stiprėjantis pamaldumas Marijai, ypač Reformacijos laikais.
Šaltinis: https://www.piligrimukelias.lt/
Šv. Jokūbas
Zebediejaus sūnus Jokūbas (lot. Jacobus, isp. Santiago, angl. James, pranc. Jaques) ir jo brolis Jonas buvo Galilėjos ežero žvejai, kai vieną dieną prie tinklų juos sutiko Jėzus ir pašaukė abu tapti žmonių žvejais. Naujajame testamente pasakojama, kad Jokūbas buvo ketvirtasis Jėzaus pašauktas mokinys (Mt. 4:21). Jokūbas tik keletą kartų minimas šv. Rašte. Abu broliai buvo karšto būdo ir jiems prilipo Boanerges, griausmo sūnų pravardė (Morkus 10:37).
Prieš nukryžiavimą Jėzus padalijo pasaulį apaštalams, skatindamas juos kaip galima plačiau pasaulyje skleisti tiesą. Jokūbui atiteko Iberijos pusiasalis. 44 m. po Kr. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas, tapdamas pirmuoju apaštalu kankiniu (Apd. 12:2). Tai vienintelė apaštalo kankinystė, minima Evangelijose. Apie 750 metų Jokūbo palaikai gulėjo žemėje ir niekas nebežinojo tos vietos, kur jie buvo palaidoti.
Apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis Pelajo išgirdo muziką ir virš mažos olos miške ant Libredon kalno, esančio apie 17 km nuo Iria Flavia uosto, vyskupo Teodomiro buveinės, pamatė šviesas. Toje vietoje jis ėmė kasti žemę ir rado palaikus ir pergamentą. Pelajo pasikvietė vyskupą į tą vietą ir šis patvirtino, kad kaulai yra apaštalo Jokūbo ir dviejų jo mokinių — Atanasio ir Teodoro. Netrukus į tą vietą pradėjo traukti piligrimai.
IX a. didžiąją dalį Iberijos pusiasalio valdė musulmonai. Apie 834 m. Clavijo mūšyje, kuriame susidūrė Leono karaliaus Ramiro vedama kariuomenė su Abdurrachmano kariuomene, netoli dabartinio Logrono miesto pasirodė Jokūbas ant balto žirgo ir vedė krikščionis į mūšį prieš musulmonus. Ispanijos apaštalas Santiago Peregrino tapo Santiago Matamoros (maurų žudytojas) ir kovos prieš musulmonus ir apskritai krikščioniškos kovos simboliu. Šimtmečius šūkis „Santiago“ buvo Ispanijos karių ir konkistadorų kovos šūkis.