XVII – XVIII a. Vilniuje bent du kartus viena paskui kitą siautė Švedijos ir Rusijos kariuomenės. Lietuvos sostinę taip pat niokojo gaisrai. Būtent po šių antpuolių ir gaisrų nebeliko gotikinio miesto ir Vilnius virto „baroko perlu”. Vilniečiai tikėjo, kad jų miestą nuo galutinės pražūties išgelbėjo Aušros vartų Dievo Motinos globa: ji slopino gaisrus ir kaip Senojo Testamento sandoros skrynia negailestingai ištikdavo ją niekinančius priešus.
Aušros vartų Marijos šauktasi ne tik gaisrų ir karų akivaizdoje. Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) didžioji Lietuvos dalis, o vėliau ir visa Lietuva, su Vilniumi atiteko Rusijai. Trys sukilimai (1794, 1831, 1863 m.) neišlaisvino nei Lenkijos, nei Lietuvos, tačiau rodė nepaliaujamą ryžtą atgauti laisvę. Drauge su persekiojimais po sukilimų augo ir pamaldumas Aušros vartų Dievo Motinai. Šventovė tapo ne tik religinių, bet ir politinių manifestacijų vieta. Čia meldėsi filaretai ir filomatai – slaptos Vilniaus studentiškos draugijos nariai. Lenkiškai rašę XIX a. vilniečiai literatai, svarbūs ir lietuvių kultūrai, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis, Valdislavas Syrokomlė (Liudvikas Kondratavičius) prisidėjo prie Aušros vartų Marijos populiarinimo. Garsus Vilniaus kompozitorius Stanislovas Moniuška parašė šiai šventovei keturias iškilmingas litanijas chorui ir orkestrui.
Aušros vartai pamažu tapo ir lenkų, ir lietuvių kovos už laisvę bei valstybingumą simboliu. Po Pirmojo pasaulinio karo, Vilniaus kraštą įjungus į Lenkiją, abiejų tautų keliai kuriam laikui išsiskyrė. Aušros vartų Mariją imta vadinti Rytinių Lenkijos sienų globėja. Popiežius Pijus XI, sergėdamas abi tautas nuo dar didesnio susipriešinimo, nepanorėjo, kad paveikslas būtų vainikuotas Lenkijos Karalienės titulu.
Gausiose ir lenkų, ir lietuvių tremtyse bei emigracijose Aušros Vartų šventovė iškyla kaip prarastos tėvynės simbolis, o pamaldumas jos Dievo Motinai – kaip tautinio tapatumo ženklas ir vilties atrama. Karų, politinių pervartų ir skurdo po pasaulį išblaškyti lietuviai ir buvę Vilniaus krašto gyventojai lenkai rinkosi Ją savo draugijų globėja, meldė Jos globos pabėgėlių stovyklose ir Sibiro tremtyje, kur galėdami steigė Gailestingumo Motinai skirtas bažnyčias. Aušros Vartų lietuvių parapijos įsikūrė Niujorke (JAV) ir Monrealyje (Kanada). Lenkai tokias bažnyčias statėsi ne tik užsieniuose; po Antrojo pasaulinio karo priversti palikti Vilniaus kraštą ir persikelti į Lenkiją, jie norėjo turėti Aušros Vartams dedikuotų bažnyčių (pvz., Varšuvoje), o kai kada statydino net paties vartų pastato kopijas, kaip padaryta 1989 m. viename Radomo vyskupijos miestelyje. 1970 m. Vatikane, Šv. Petro bazilikos požemyje, pašventinta Lietuvių koplyčia, kurios altoriuje – mozaikinis, popiežiaus Pauliaus VI pašventintas Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atvaizdas.
Persekiojimai, prasidėję Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pamaldumo Aušros Vartų Marijai nesunaikino. 1948 m. Vilniuje įkurta slapta lietuvių katalikų savišvietos draugija Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegija, saugumo organų livkiduota 1950 m. Po 1973 m. į atlaidus pradėjo organizuotai keliauti Eucharistijos bičiuliai – nelegalios katalikų jaunimo organizacijos nariai. Vilniaus parapijų jaunimas prie Dievo Motinos paveikslo pasikeisdami kalbėdavo šv. rožinį. 1979 m. lapkričio 16 d. savo pirmąsias veiklos metines čia šventė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Komiteto narius sveikino iš įvairių šalies vietovių suvažiavęs jaunimas.
Po 1990 m., nepriklausomoje Lietuvoje, kaip buvo atgauta ne tik politinė, bet ir visiška religinė laisvė, Aušros vartai tapo daugiau asmeninio pamaldumo židiniu. Tačiau ir šiandien jie išlieka svarbūs kaip dvasinės atsparos vieta vartotojų ideologijos ir vertybių sumaišties paliestame pasaulyje. plaukiantys iš kaimyninių šalių atvykę maldininkai randa Aušros vartus atvirus visiems, kas ieško Dievo Motinos globos.
Parengta pagal Katalikų interneto tarnybos tekstus, skirtus Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektui.