Nuo 2008 gegužės 16d. Vilniaus Šv. Teresės parapijos bendruomenė kviečia Vilniaus miestelėnus bei miesto svečius atgaivinti seną tradiciją – giesmėmis padėkoti Švč. Mergelei Marijai už Vilniaus globą. Gegužę, kai Dievo Motina Marija ypatingai pagerbiama, Vilniaus Aušros Vartuose vyks „Maldos už Vilniaus miestą” dienos.
Kaip kilo idėja atgaivinti šią tradiciją? Kaip dienraščiui „Bernardinai.lt” pasakojo kun. Algirdas Toliatas, Vilniaus Šv. Teresės parapijos vikaras, vienas pagrindinių šventės organizatorių, vėl pradėti rengti „Maldos už Vilniaus miestą” dienas paskatino keli dalykai. Visų pirma – noras atgaivinti seną tradiciją, užgimusią XVIII a. pr., kai po Vilniaus miesto gaisro žmonės kasmet gegužės 18 d. švęsdavo padėkos Švč. Mergelei Marijai dieną – Dievo Motinai tądien įvairias melodijas grieždavo orkestrai, būdavo giedamos giesmės. Taip pat šis renginys – atsiliepimas į Piligriminio Jono Pauliaus II kelio kūrimą, o kartu – vienybės tarp krikščionių skatinimas.
Sena padėkos tradicija
Įdomu tai, kad padėkos Aušros Vartų Dievo Motinai tradicija atsirado po gaisro, kuris nebuvo pati didžiausia nelaimė Vilniaus istorijoje, tačiau iniciatyva rado aidą daugelio miestelėnų širdyse – prisijungė įvairių tautybių žmonės. Pasakojama, kad pirmosios iškilmingos pamaldos pagerbti Aušros Vartų Dievo Motiną buvo atliktos 1706 m. gegužės 18 d. Daug miesto gyventojų tuomet sakė patyrę Marijos pagalbą, kai kurie net tvirtino regėję virš Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros vartų koplyčios pakilusią ir gesinusią liepsnas Dievo Motiną. Nuo tada įsigalėjo graži tradicija, kad kasmet gegužės 18 d. susirinkdavo viso Vilniaus miesto orkestrai ir nuo ryto iki vakaro grieždavo Švč. Mergelei žavingas melodijas.
„Tuo metu Vilniuje gyveno labai mišri visuomenė – lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai, gudai. Aušros Vartų šventė sutraukdavo visus juos – tai nebuvo tik katalikų šventė. Šventė turėjo labai stiprų vienybės ir pagarbos akcentą, – pasakojo kun. A. Toliatas. – Pagarba tai daug daugiau nei tolerancija, apie kurią pastaruoju metu kalbame. Prie Dievo Motinos ateina kiekvienas pasimelsti, padėkoti. Dabar vėl bandome visus sukviesti bendrai maldai ir pagerbti Gailestingumo Motiną.”
Aušros Vartai – Dievo tarno Jono Pauliaus II piligriminio kelio dalis
Šiuo metu Lietuvoje yra kuriamas popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimų kelias. Pernai Vyriausybė Lietuvos Vyskupų Konferencijos prašymu patvirtino Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo programą. Į piligriminį kelią numatoma sujungti aštuoniolika sakralinių objektų, kuriuos 1993 metais aplankė Lietuvoje viešėjęs popiežius Jonas Paulius II. Vienas iš piligriminio kelio objektų yra Aušros Vartų šventovė. Visi kelią sudarantys objektai, jų prieigos ir infrastruktūra bus paruošti maldininkų ir turistų lankymui. „Aušros Vartų koplyčia buvo viena pirmųjų šventovių, kurias atvykęs į Lietuvą aplankė popiežius Jonas Paulius II. Čia jis savo kelionę pavedė Aušros Vartų Dievo Motinai. Jonas Paulius II kvietė atsiverti III – taikos – tūkstantmečiui, ieškojo sąlyčio taškų su kitais – to, kas mus vienija, o ne kas skiria. Tad ir mes turime ieškot, kur galime eiti kartu su kitais, – sakė kun. A. Toliatas. – Ši Vilniaus Šv. Teresės parapijos iniciatyva – galbūt dar vienas akmuo į Jono Pauliaus II piligriminio kelio statybą”. Kunigas mano, kad tai būdas atsiverti patiems ir pakviesti kitus „kad atvykstantiems galėtume pasiūlyti kažką autentiško, kur išgyvename tikėjimą, žmogiškumą, kultūrą.”
Vienybės idėj
„Pirmiausia norisi pakviesti burtis mūsų pačių – vietinės Katalikų Bažnyčios parapijas – norisi kažkaip akcentuoti, kuo mes galim būti stiprūs, kas mus vienija. Patiriame nemažai iššūkių, susvetimėjimo, užsiveriam, o užsidarymas reiškia mirtį. Dvasiniai dalykai šiandien žmogų nebe taip paliečia, nes jis užliūliuotas gero gyvenimo. Tik būdami vieningi ir gyvendami autentiškai galime išlikti”, – dalijosi mintimis kunigas. Anot jo, krikščionybė prasidėjo nuo mažos grupelės, taip ir dabar krikščionys turi burtis, vienytis, ieškoti to, kad bendra, o ne kas skiria – pvz., juk nereikia pabrėžti tos įtampos tarp skirtingų tautybių katalikų, krikščionių, o ieškoti bendrų sąlyčio taškų.
Tad vienas iš šventės „Malda už Vilniaus miestą” pagrindinių aspektų – tarpkonfesinės – ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvaus įvairių konfesijų krikščionys bei bus suteiktas bendras palaiminimas.
Kitas svarbus dalykas – bus pakviesta įvairių tautybių žmonių. Kaip ir seniau, tai bus skirtingų tautybių padėka už miestą – skirtingos tautos susirinkę drauge savaip šlovins Dievą. Tai ta pati įvairovė ir vienybė, kaip kad buvo statant Vilniaus gynybinę sieną – kiekvienas atneša savo įnašą, akmenį – ne žiūrėdamas, kieno didesnis, bet siekdamas kartu apsisaugoti nuo bendro pavojaus. Kiekvienas turėjo išmūryti savo dalį – įmūryti atitinkamo dydžio akmenį į tą pačią sieną. “Gynybinė siena buvo pastatyta, sugriauta, bet ji ir toliau turi būti statoma, jei norime kaip tauta išlikti stiprūs, apsisaugoti nuo tam tikrų priešų, kurie sugriauna iš vidaus”, – sakė kun. Algirdas.
Šių dienų „gaisras”
Anot kunigo, šių laikų bendras pavojus yra drungnumas, depresija, persisotinimas visa kuo, neveiksnumas, abejingumas. „Tai yra mūsų laikų gaisras – dvasinėje, žmogiškoje, vertybių plotmėje, kur nebėra jokių vertybių, kur yra viešai vagiama ir niekas nieko nesako, visi tarytum priima kaip normalų dalyką ir niekas nesukyla. Tad tai yra mūsų Bažnyčios, Lietuvos, mūsų laikų gaisras”. Ką galime daryti? Konkrečiu veiksmu, konkrečiu simboliniu akmeniu prisidėti prie simbolinės gynybinės sienos atstatymo. „Tai galbūt nelengva – esam skirtingi, esam didelis orkestras, kurį sudėtingas suderinti, kad grotų harmoningai, tačiau tos pastangos būtinos, net jei ir skausmingos, nes neturim kito pasirinkimo – arba išliekam, arba žūsim. Turime ne kiekvienas žiūrėti sau ar savo parapijai naudos, o kartu mėginti kažką daryti”, – samprotavo kunigas.
Kankinystės liudijimas
Kunigas A. Toliatas prisiminė, kaip girdėjo menotyrininkę Tojaną Račiūnaitę pasakojant, kad galbūt nelabai daug kas žino, kad Aušros Vartuose karo metais karmelitų kunigas slėpė žydus. Juos rado ir visus sušaudė, tą kunigą – taip pat. „Man labai gražus ir svarbus liudijimas, kaip katalikas slepia kitatikius – tai konkretus įsikūnijimas mūsų vienybėje to, ką norim švęsti, neužmiršti, ką norim akcentuoti. Kaip kad popiežius sako: jūs esate kankinių tauta – neužmirškite savo palikimo. Lengvai pasimiršta ta kankinystė ir kai niekas neatsimena, kas buvo iškentėta, tuomet ir „Šokių dešimtukas” tampa vienintelis palikimas, prisiminimas. Taip apiplėšiam patys save, išbarstom savo didžiausią turtą”, – sakė kunigas.
Patys būdami stiprūs, galime stiprinti ir kitus
Anot šventės organizatorių, nors ši iniciatyva vyks Vilniaus mieste ir yra labiau orientuota į miestelėnus, bet „ne todėl, kad atsiskirtume, tačiau kad būdami kartu stiprintume vienybę, o tuomet galėtume atitinkamai reaguoti į kitus dalykus, vykstančius Lietuvoje ir reaguoti į juos, burtis ir kitur keliauti kartu”. Vienybė ir atvirumas kitoms konfesijoms, žmonėms, įvairiems žvilgsniams, kitiems Lietuvos miestams – toks šios šventės sumanymas.
Parengė Dalia Žemaitytė
Nuotraukos – iš Vilniaus Šv. Teresės parapijos archyvo
Bernardinai.lt