Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyba – vienintelis išlikęs tokio plataus užmojo kūrinys iš buvusios Lietuvos basųjų karmelitų provincijos meninio paveldo. Jos sukūrimo istorija susijusi su 1760 m. Aušros Vartų gatvėje įsiplieskusiu gaisru, po kurio iki 1763 m. bažnyčia vienuolių pastangomis buvo remontuojama ir puošiama freskomis. Pagrindinės navos sienų tapyba buvo užbaigta 1763 m. rugsėjį, o kitais metais veikiausiai dekoruoti šoninių koplyčių skliautai bei sienos. Spėjama, kad freskas nutapė Motiejus Sluščianskis.
Aštuoniolika šv. Teresės gyvenimo scenų bažnyčios navos skliaute, aštuonios sienose, keliolika šventųjų atvaizdų šoninių navų archivoltuose, šeši iliuzionistiniai altoriai ir devynios embleminės kompozicijos atspindi ordino dvasingumą, jo švenosios steigėjos gyvenimą. Vilniaus basųjų karmelitų bažnyčią dekoravęs tapytojas rėmėsi XVIII a. šventosios biografiją vaizdais pasakojančiu Arnoldo van Westerhouto raižinių ciklu Vita Effigiata della Serafica Vergine S. Teresa di Gesu, kurį sudaro per šešiadešimt raižinių su trumpais lotyniškais komentarais.
Minėtoje knygoje grafiškai pavaizduotas šventosios gyvenimas skirtas nuosekliam studijavimui, visus chronologine tvarka išdėstytus atvaizdus apžiūrint vieną po kito atskirai. Tuo tarpu bažnyčios sienas ir skliautus puošiantys vaizdai išsprūsta iš nuoseklios knyginės pasakojimo struktūros į pulsuojančią siužetinių ir simbolinių momentų virtinę. Nuosekliai „horizontalų” pasakojimą čia pakeičia įspūdžio režisūra, kurioje atvaizdų prasminis svoris paklūsta šventovės architektūrinės struktūros judesiui bei jame glūdinčiam simbolizmui.
Parengta pagal Katalikų interneto tarnybos tekstus, skirtus Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektui