1633-1654 m. basieji karmelitai pastatė Šv. Teresės Avilietės bažnyčią, šiandien esančią glaudžioje kaimynystėje su Aušros Vartų koplyčia. Ji prisišliejo prie jų didelio ir erdvaus vienuolyno su keliais vidiniais kiemais.
Basieji karmelitai yra įv. šv. Teresės Avilietės ir šv. Jono Kryžiaus Ispanijoje reformuoti karmelitai, griežtai besilaikantys šv. Alberto regulos ir savo konstitucijos. Jie labiausiai pagarsėjo mistinės teologijos srityje: šv. Teresės Avilietės ir šv. Jono Kryžiaus kūriniai iki šiandien laikomi puikiais mistikos vadovėliais. 1626 m. basieji karmelitai atsikėlė į Vilnių, 1737 m. įsteigė Lietuvos šv. Kazimiero provinciją. Po 1831 m. ir 1864 m. sukilimų caro valdžia visus basųjų karmelitų vienuolynus uždarė. Jie buvo atsikūrę tarpukario Lietuvoje. Lietuvos didikų remiami, basieji karmelitai Vilniuje pasistatydino vienuolyną, kurio pastatai išsidėstė prie miesto gynybinės sienos trijų kvartalų teritorijoje. 1654 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius pašventino Šv. Teresės bažnyčią. Ji stovi priešais mūro siena juosiamus vienuolyno statinius, presbiterine dalimi tiesiogiai jungdamasi su vienuolynu. Bažnyčią fundavo LDK pakancleris Steponas Pacas, projektavo italų karališkieji architektai – Constante Tencalla ir Giovanni Battista Gisleni. Dabartinis bažnyčios interjeras sukurtas XVIII a. antroje pusėje. 1760-1764 m. šv. Teresės gyvenimą ir veiklą vaizduojančias freskass nutapė Vilniaus dailininkas Motiejus Sluščianskis. 1783 m. Motiejus Pociejus iš Aušros vartų gatvės pusės pristatė pereinamojo (iš rokoko į klasicizmo) stiliaus koplyčią. Šv. Teresės bažnyčia niekada nebuvo uždaryta. 1844 m. uždarius basųjų karmelitų vienuolyną, ji kartu su Aušros Vartų koplyčia tapo parapijos bažnyčia. Parengta pagal Katalikų interneto tarnybos tekstus, skirtus Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektui. |