Vilniaus karmelito t. šv. Grigaliaus Hilarijono 1761 m. išleistoje knygelėje, pavadintoje „Reliacija apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Aušros Vartuose prie Šv. Teresės basųjų karmelitų bažnyčios malonėmis garsėjantį”, išliko keli senųjų stebuklų aprašymai. Jie buvo patvirtinti liudytojų, ir, žinoma, malones patyrusieji prie paveikslo pakabindavo votą. Aprašyta ir kitokio pobūdžio nuostabių nutikimų – tai Švč. Mergelės bausmės piktadariams, besikėsinantiems į stebuklingąjį paveikslą ar šventos vietos orumą. Būdinga, kad tai svetimųjų kareiviai, švedai ar rusai.
„1671 m., kai atvaizdas buvo į pirmąją koplyčią įneštas, dvejų metukų vaikelis iš antro aukšto dėl kažkokio atsitiktinumo ant akmens grindinio taip smarkiai nukrito, kad nuo žemės buvo pakeltas negyvas. Sielvartaujantys tėvai… vaikelį Švč. Mergelei Marijai priešais Aušros Vartų paveikslą pavedė, didžiai pasitikėdami, kad į jų maldavimą tikrai bus atsakyta. Rytojaus dieną vaikelį rado sveikutėlaitį, be mažiausios žalos kūnui ir be menkiausio sumušimo. Už tai dėkodami Švenčiausiajai Motinai, amžinam tokio iškilaus stebuklo atminimui tą stebuklą vaizduojančią tapytą lentelę tu pačių metų gegužės 6 d. koplyčioje pakabino, kuri paskum drauge su koplyčia 1715 m. gegužės 27 d. sudegė.”
„1706 m. gegužės 18-ąją pagrįstai pelenų diena pavadintų kiekvienas, kuris tik išvystų Vilnių vos ne visą paverstą pelenais tą dieną, kurią Šventoji Dvasia ugniniais liežuviais savo apaštalus aplankė. Ugnis įsiplieskė per patį vidudienį netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios iš vieno apgailėtino namelio ir daugybę puikių namų, vienuolynų, Dievo šventovių sunaikino, mūsų bažnyčią ir vienuolyną ugnis taip pat iš abiejų pusių užpuolė taip, kad ankštame, kaip ir dabar, kieme kai kurie mediniai statiniai supleškėjo. Bet kai tik iš Aušros Vartų du mūsų vienuoliai, tėvas Šv. Liudviko Zacharijas ir brolis Šv. Teresės Urbonas, stebėdamiesi, kad nejunta jokio sunkumo, Paveikslą išnešė ir padėjo bažnyčioje, tuoj pat ugnis nuo vienuolyno ir bažnyčios atlyžo. Tuo metu Švč. Motina kai kurių maldingų asmenų buvo regėta su didžiu spindesiu stovinti ant mūsų karmelitų bažnyčios.”
„1708 m. Maskvos caras Petras Aleksejevičius visai žiemai, nemenkai miestą spausdamas, įsikūrė Vilniuje su visa savo kariuomene. Vienas bedievis karys iš tos kariuomenės, bedieviško pagautas godumo, kažin kaip įsmukęs į Aušros Vartus, ryžosi nuo Švenčiausiojo Paveikslo nuplėšti sidabrinį drabužį. Vos jį palietė šventvagiška ranka, kareivis, Švč. Mergelės nublokštas sienon, ištiško į gabalus. Tas baisingas stebuklas Maskvos kariuomenę taip pergąsdino ir tokią paskatino Švenčiausiojo Paveikslo pagarbą ir godonę, kad daugelis iš jų dalijo išmaldą ir savo papročiu žemai jam nusilenkinėjo… bei uoliai ieškojo paveikslėlių, atvaizduojančių tą Šv. Paveikslą, maža to, sargybiniams, stovintiems vartuose, iš pagarbos Šventajam Paveikslui uždraudė rūkyti tabaką.”
Pasakojama, kad švedų armijai 1702 m. užėmus Vilnių, prie visų miesto vartų buvo išstatyta karių sargyba. Okupantai neleidę žmonėms giedoti priešais Aušros Vartų paveikslą, šaipęsi iš Dievo Motinos. Balandžio 14 d., Didžiojo šeštadienio rytą, „vartai, kuriems pajudinti reikėjo dešimt vyrų, patys savaime, Švč. Mergelės Marijos galia buvo išplėšti iš vyrių ir su didžiu trenksmu krito” ant piktžodžiaujančių sargybinių, besišildančių prie vartuose užkurto laužo.
Parengta pagal Katalikų interneto tarnybos tekstus, skirtus Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektui.